Ignas Stankevičius

Kai tik gimiau 2007 metais, iškart atsikrausčiau čia – į Lazdynus. Būdamas kūdikiu, daug kažko neveikiau. Visą laiką žaisdavau su savo vyresne seserimi Gabija, kuri dažniausiai manimi ir rūpindavosi, kol tėvai tvarkė reikalus. Buvau tylus vaikas, ilgai vaikščiojau ant keturių, maliau bele kokius žodžius, todėl mano pirmas ištartas žodis buvo ,,kukūka“ (šakutė). Mama pasakoja, kaip ji mane rasdavo virtuvėje žaidžiant su puodais ir keptuvėmis, todėl mane praminė šefu.

Nuo trejų metų lankiau lopšelį-darželį ,,Riešutėlis‘‘. Ten turėjau kelis draugelius, su kuriais visą laiką bendravau, žaidžiau įvairius žaidimus, gerai praleidau laiką. Labai gerai prisimenu Užgavėnes, kad ir kur pasižiūrėsi – visur tik blynai. Šventės pabaigoje matai, kaip vargšas, vienišas Lašininis sunkiai traukia virvę... Kai man suėjo keturi metai - gimė mano brolis - Linas.

Septynerių metų atėjau ,,mokytis‘‘ į Vilniaus Žėručio pradinę mokyklą. Susiradau daugiau draugų, su kuriais irgi smagiai praleidau laiką. Daug dėmesio mokslams neskyriau, retokai skaičiau, bet labiausiai patiko matematika - spręsti uždavinius, skaičiuoti. Mėgau žaisti lauke, futbolą ir šaškės. Gavau savo pirmąjį telefoną, aišku vėliau gavau ir daugiau, bet čia jau kita istorija... Vienuolikos metų atėjau į Vilniaus ,,Ąžuolyno‘‘ progimnaziją, kurioje mokausi ir dabar. Susiradau dar naujų draugų, pradėjau domėtis krepšiniu, žaisti vaizdo žaidimus, piešti. Trylikos metų įstojau į Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą.

Esu Ožiaragis, mėgstu tamsias spalvas, svajoju turėti augintini, trokštu geriau pažinti savo senelius ir prosenelius.

Ignas Stankevičius